Siūlai: Leonardas buvo kūrybos pagrindas miško broliai sėkmės

David Pearson išvijo už Wood Brothers kelerius metus ypač išaugo aštuntajame dešimtmetyje ir vienas iš jo labiausiai įspūdingų pergalių buvo 1976 m. Daytona 500, kur jis apsuptas priešas Richard Petty kai paskutiniais-juosmens katastrofos.

Kai aš padariau mano pirmasis vienas ant vieno interviu su miško broliai, Glen ir Leonardas, bijojau mirties.
Tai buvo apie 42 metų kai man buvo pradedantys automobilių sporto rašytojas The Roanoke laiką ir į mišką, su vairuotoju David Pearson, buvo karštas NASCAR Winston Cup konkurencijos.
Pabaigoje Dick Thompson, puikus viešųjų ryšių direktorius Martinsville Speedway, įdarbinti mane padaryti mišką jo rasės programos istoriją.
Iš pradžių, aš nenoriu to daryti.
"Penis, aš beveik žinau mišką," aš pasakiau. "Aš nemanau, kad kas nors daro. Jie nėra atvira ir išeinančius garažas srityje."
"Jums daryti gerai," Thompson sakė. "Nustatysiu iki interviu jų parduotuvėse ir Stuart (VA)."
Per keletą dienų vėliau Thompson pašaukė mane.
"Gerai, kad nebuvo lengva," sakė jis. "Jie norėjo žinoti dalykų, pavyzdžiui, kas buvote ir kiek laiko užtruktų. Sakiau 'em, jums bus taip greitai, kaip įmanoma. Gauti ten."
Jūs turite suprasti, kad tarp žiniasklaidos dienos, mišką buvo laikomas vienu iš geriausių komandų, NASCAR.
Jie turėjo ne mažos organizacija, tačiau jie gali turėti savo- ir ritmas – toks powerhouses kaip Holman & Moody, smulkios įmonės ir Bud Moore inžinerijos.
Bet tai, atrodo, jie buvo toli. Jie nebuvo bendraujantis. Jie buvo apie pareigas veiksmingai ir tyliai.
Leonard Wood buvo pagrindinis padangų keitiklis duobę sustojimo, bet jis taip pat prisidėjo prie Wood Brothers didybę per savo gabumus kaip novatorius ir variklio statybininkas.

Ir kai jis atvyko į interviu, atsakymai buvo trumpas ir mįslingas. Mišką niekada tiesioginio atsakymo, kai ji atėjo į paaiškinimai, kaip jie laimėjo lenktynes.
Žiniasklaida, juokais, dažnai vadinamas, "magija važiuoklės pakeisti" kaip paslaptis jų sėkmę.
Iš tikrųjų jie neturėjo menkiausio supratimo.
Ypač santūrus buvo Glen, kaip komandos savininkui brolį. Jo brolis Leonardas, vyriausiasis mechanikas ir galėtų duobę įgulos narys, buvo šiek tiek geriau. Bent jis nusišypsojo daug.
Iš tikrųjų tai buvo Leonardas, kurie atsakė į beveik visus mano klausimus per interviu. Dabar, tiesa, dauguma kas paklausiau buvo vien vapalioti, nes aš žinojau mišką nebuvo leisti prarasti bet kurios iš jų konkurencijos paslaptis.
Aš girdėjau, "Ne, tegul ne eiti ten," daugiau nei vieną kartą.
Bet tada kažkas atsitiko.
Aš paprašiau mišką kaip sunku buvo žengti kartu su NASCAR begalybės taisyklių pakeitimus – kuris tuo metu buvo išlaikyti konkurenciją lygi ir automobilių gamintojų laimingas.
Leonardas staiga paliko kambarį.
Jis grįžo vykdyti langelį. Jis valyti turinį ant grindų.
Karbiuratorius gyvatuką plokštės begalinę dydžių ir formų buvo paskirstyti visame grindų.
"Pamatyti tai?" Leonardas paklausė. "Tai, ką aš turiu daryti nuolat, įsitikinkite, kad mes greitai ir pagal taisykles. Tai nėra lengva ir tai užima daug laiko."
Tada jis nusišypsojo.
"Jūs negalite fotografuoti visų tai," sakė jis.
Tai todėl, kad buvo centro mišką sėkmės trenkė man. Leonardas tik labai smarkiai parodė man kaip sunkiai dirbo, kaip bandymo jis buvo ir kaip skirta jis buvo savo vaidmenį kaip komandos variklis statybininkas.
Nenuostabu mišką buvo skrudinta iš NASCAR. Iš 1972 m. savo automobilius turėjo buvo priversti daug Pergalių iš Curtis Turner, Marvin Algimantas, AJ Foyt ir keisti mastelį Yarborough.
Į ' 72, savo pirmąjį su Pearson, jie laimėjo šešis kartus.
Tai buvo tik pusė harbinger-ką ateiti. Mišką laimėjo 11 18 rasių septynių daugiau Vietovė 1974 m. ir 1973.
Jie buvo padaryti dauguma Glen ir Leonard's vadovavimo ir mechaninių įgūdžių.
Jis visada buvo motyvuotas, kad Glen buvo ir strategas. Mišką niekada vyko čempionatą. Jie varžėsi tik superspeedway rasių, kurios mokamos daugiau pinigų.
Glen pasirinko didesnes ir mažiau išlaidų. Aš taip pat manau, kad jis nusprendė lenktyniauti, kai komanda buvo stipriausia.
Vienintelė išimtis buvo jų gimtasis miestas trasa, puse mylių Martinsville Speedway. Užtenka pasakyti, uh, jie buvo "kompensuoti."
Tuo tarpu, ji buvo Leonardas, kuris buvo techninių genijus. Jis ne mokytis iš mokyklos ar vadovai. Jis buvo natūraliai talentingas mechanikas, kuris gali sukurti varikliai nuo to laiko jis buvo 13 metų.
Kaip an variklio statybininkas jis buvo baisus-beveik kaip mad scientist. Niekas nežinojo, ką jis padarė, ir jis tikrai nebuvo papasakoti visiems, tačiau jo varikliai buvo nuolat galingiausias apie kiekvieną superspeedway. Skaičiai pasirodė.
Tai nėra tikslu. Leonardas buvo taip pat Wood Brothers sustojęs – nuolat sparčiausiai Vietovė NASCAR architektas.
Leonardas buvo vienas iš geriausių padangų keitikliai sporto-taip, savo pareigas su komanda buvo daug- bet jis taip pat buvo atsakingas už modernizavimas įranga dienos.
Jis sukūrė lengvas jack, vieną kur kas lengvesni nei 70-80 pounders, jie dieną. Su hidraulika, Delano medienos, jackman ir puošniausia Wood Brothers, galėjo panaikinti du siurbliai automobilį. Jis paėmė kiti komandos daugiau kaip 10.
Leonardas kredituojama rasti būdų, kaip padidinti komandos šautuvai pašalinti ir pakeisti verzles greičiau ir iš dalies keičiantis dujų iškelties skardinių leisti degalų srautas greičiau.
Leonardas įgūdžių ir kūrybiškumą, Wood Brothers niekada pasiektų statusą ir pripažinimą, jie turi iki šių dienų.
Tai didžiausia priežastis, kodėl Leonardas yra vienas iš paskutinės inductees į NASCAR Hall of Fame. Buck Baker, žolė Thomas, Rusty Wallace ir medvilnės Owens pas jį šiais metais.
Pearson buvo salės antros klasės nariu ir savo karjerą su miške tikrai turėjo daug padaryti su tuo.
Leonardas prisijungs Glen garbės nariu. Ji yra vienintelė tinkama. Jie įsisteigę jų didybę kartu.
Per metus Leonardas ir aš tapo draugiškas pažįstamų, kurie galėtų bendrauti lengvai ir dažnai juoktis.
Žinoma, aš niekada neprašė jam ką jis padarė ir kaip jis tai padarė.
Manau, kad jis tai šypsena. Bet jis negali atsakyti. Ne iki šios dienos.

David Pearson drove for the Wood Brothers for several years during the 1970s and one of his most spectacular wins was in the 1976 Daytona 500, where he bested Richard Petty after a last-lap crash.

When I did my first one-on-one interview with the Wood brothers, Glen and Leonard, I was scared to death.
It was about 42 years ago when I was starting out as a motorsports writer for The Roanoke Times and the Woods, with driver David Pearson, were scorching the NASCAR Winston Cup competition.
The late Dick Thompson, the superb public relations director at Martinsville Speedway, recruited me to do a story on the Woods for his race program.
At first, I didn’t want to do it.
“Dick, I hardly know the Woods,” I said. “I don’t think anyone does. They aren’t exactly outspoken and outgoing in the garage area.”
“You’ll do fine,” Thompson said. “I’ll set up the interview at their shops up in Stuart (Va.).”
A couple of days later Thompson called me.
“Well, that wasn’t easy,” he said. “They wanted to know things like who you were and how long it would take. I told ‘em you would be as quick as possible. Get on up there.”
You have to understand that among the media of the day, the Woods were considered one of the best teams in NASCAR.
They had a small organization but they could hold their own – and beat – such powerhouses as Holman & Moody, Petty Enterprises and Bud Moore Engineering.
But it seemed they were distant. They weren’t sociable. They went about their tasks efficiently and silently.
Leonard Wood was a master tire changer during pit stops, but he also contributed to the Wood Brothers’ greatness through his talents as an innovator and engine builder.

And when it came to interviews, their answers were brief and enigmatic. The Woods never gave a straight response when it came to explanations of how they won a race.
The media, jokingly, often referred to a “magic chassis change” as the secret to their success.
In truth they didn’t have the slightest idea.
Especially reticent was Glen, the elder brother listed as the team owner. His younger brother Leonard, the chief mechanic and able pit crew member, was a little better. At least he smiled a lot.
In fact it was Leonard who answered virtually all my questions during the interview. Now, admittedly, most of what I asked was mere prattle because I knew the Woods weren’t about to let loose of any of their competition secrets.
I heard, “No, let’s not go there,” more than once.
But then something happened.
I asked the Woods how hard it was to keep up with NASCAR’s seemingly endless rule changes – which, at the time, were made to keep competition equal and the auto manufacturers happy.
Leonard abruptly left the room.
He came back carrying a box. He emptied the contents on the floor.
Carburetor restrictor plates of myriad sizes and shapes were spread out all over the floor.
“See this?” Leonard asked. “This is what I have to do constantly to make sure we’re fast and within the rules. It’s not easy and it takes up a lot of time.”
Then he smiled.
“You can’t take a photo of all this,” he said.
Then the reason that was the center of the Woods’ success hit me. Leonard had just very dramatically shown me how hard he worked, how experimental he was and how dedicated he was in his role as the team’s engine builder.
No wonder the Woods were the toast of NASCAR. By 1972 their cars had been driven to multiple victories by the likes of Curtis Turner, Marvin Panch, A.J. Foyt and Cale Yarborough.
In ’72, their first with Pearson, they won six times.
That was just a harbinger of things to come. The Woods won 11 of 18 races in 1973 and seven more in 1974.
They were making the most of Glen and Leonard’s leadership and mechanical skills.
It has always been reasoned that Glen was the strategist. The Woods never ran for a championship. They competed only in superspeedway races, which paid the most money.
Glen opted for the combination of a higher income and fewer expenses. I also think he preferred to race where the team was strongest.
The only exception was their hometown track, the half-mile Martinsville Speedway. Suffice it to say, uh, they were “compensated.”
Meanwhile, it was Leonard who was the technical genius. He didn’t learn from schools or manuals. He was a naturally talented mechanic who could build motors from the time he was 13 years old.
As an engine builder he was diabolical – almost like a mad scientist. No one knew exactly what he did, and he sure wasn’t about to tell anyone, but his engines were routinely the most powerful on every superspeedway. The numbers proved it.
It didn’t end there. Leonard was also the architect of a Wood Brothers pit stop – routinely the fastest in NASCAR.
Leonard was one of the best tire changers in the sport – yes, his duties with the team were many – but he was also responsible for modernizing the equipment of the day.
He created a lightweight jack, one far lighter than the 70-80 pounders of they day. With the use of hydraulics, Delano Wood, jackman and the most flamboyant of the Wood Brothers, could have a car lifted in two pumps. It took other teams as many as 10.
Leonard is also credited with finding ways to get the team’s air guns to remove and replace lug nuts more quickly and modifying the gas dump cans to allow fuel to flow faster.
Without Leonard’s natural skills and creativity, the Wood Brothers would have never achieved the status and notoriety they hold to this day.
That’s the biggest reason why Leonard is one of the latest inductees into the NASCAR Hall of Fame. Buck Baker, Herb Thomas, Rusty Wallace and Cotton Owens join him this year.
Pearson was a member of the hall’s second class and his tenure with Woods certainly had much to do with that.
Leonard will join Glen as a hall of fame member. It’s only appropriate. They established their greatness together.
Over the years Leonard and I became friendly acquaintances who could converse easily and laugh often.
Of course, I have never asked him what he did or how he did it.
I think he’d smile. But he wouldn’t answer. Not to this day.