Siūlai: Vienas atsargūs savininkas ir daug nenaudingas pardavėjai

Žmonės perka žmonės yra gerai naudoti idioma taikė pardavėjų, bet ant neseniai automobilį pirkti, tai yra vienas, kad automobilių pardavėjai turėtų learnIve ilgą istoriją su pirkimo ir pardavimo automobiliai. I used to daryti profesionaliai, ir greitai suprato, kad tai buvo galima nusipirkti įdomių automobilių, paleisti juos šešių iki 12 mėnesių ir perkelti juos ant. Išlaidas, išskyrus draudimo ir taisymo sąskaitų už kartais clunker, buvo minimalus.
Tai buvo įdomus. Man patiko išnyra aplink interneto svetainėse, forecourts ir aukciono namai. Chase Kaisčiai pardavimo žemyn nori spręsti suvirpinti buvo nuostabus. Aš laimingai pasakyti Ive priklauso kai kurie iš mano mėgstamiausių modelių iš pastaruosius du dešimtmečius.
Ne taip seniai, aš supratau, kad man reikia pigaus šeimos kickabout kaip kita lifto kabina. Įrengti kuklų biudžetą, ir reikia medžioti, saugų, patikimą ir erdvus šeimos autobusų, aš pradėjau medžioklės aplink.
Mano dienas dviračiu per karšta liukai ir sportinių automobilių, aš paprastai sprendžiamas entuziastai, bet kartais pardavėjai taip pat. Aš paprastai rasti juos gana mandagus simbolių. Kartais jie turėjo pūstelėti Šveicarijos Toni arba Boycie apie juos, bet jei jums buvo, ką jie pasakė su žiupsneliu druskos, jie buvo bauda.
Mano naujausia patirtis negalėjo daugiau skirtingų. Reikia pripažinti ginkluotųjų su biud etu nei prieš, aš susisiektu su prekiautojų buvo vienodai grubus ir turėjo negalėjo priežiūros mažiau požiūris.
Nepaisant Kreipiamės į priekį ir pasakykite jiems, aš atėjo, dauguma automobilių buvo nedalyvavusiems – arba butas baterijos arba be kuro. Vienas dėmesio, valgyti, buvo ne spyna barelį už ženklelis apibrėžta buvo neįmanoma atidaryti variklio dangčio Peršokti pradėti automobilį.
Pilno aptarnavimo istorija tai bet kokį automobilį nusipirkti turi. Ir aš turėjau ne idėja yra tokia liberali išaiškinta sąvoka. Sauja Mėta SF naujos padangos ir porą senų MoT sertifikatų nėra tiksliai išsami.
Dažniausiai, aš vadinamas prekiautojai atrodo gali tik vienskiemenis atsakymus, ir buvo paprastai nenori pasiūlyti daug pagalbos. Vienas agresyviai kaltinamas man telefono apie automobilį jis niekada neturėjo, tik už jo lygiai taip pat agresyviai ir unapologetic šeimininkas man pasakyti kitaip.
Aš nesitikėjau gilt-edged klientų aptarnavimo, taip pat ar galiu tikėtis visą Bazilikas Fawlty gydymo.
Galiausiai, radau puikus dviejų-savininkas automobilį reklamuojami privačiai well-to-do Lady lapinės Surrey priemiestyje. Automobilis buvo kaip aprašyta, drivable ir gerai kainomis. Puikus.
Pora tyrimus pernai pasiūlė 20 procentų britų atidėlioti automobilių pirkimo dėl nuosmukio. Sprendžiant iš mano neseniai patirtimi, jos ne tik ekonominės woes kad yra kliūtis, bet patys pardavėjai.
Ar jūs pastebėjote pasikeistų automobilių pardavėjai mentalitetas? Tu nori susidoroti su privatus pardavėjas?

People buy people is a well-used idiom used by salesmen, but on the strength of a recent car purchase, it's one that car dealers should learnIve a long history with buying and selling cars. I used to do it professionally, and quickly realised that it was possible to buy interesting cars, run them for six to 12 months and move them on. The cost, apart from insurance and repair bills for the occasional clunker, was minimal.
It was fun. I loved poking around websites, forecourts and auction houses. The thrill of the chase to pin the selling down on a keen deal was wonderful. I can happily say Ive owned some of my favourite models from the last two decades.
Not long ago, I realised that I needed a cheap family kickabout as a second car. Equipped with a modest budget and the need to hunt out a safe, reliable and spacious family bus, I started hunting around.
In my days of cycling through hot hatches and sports cars, I generally dealt with enthusiasts, but occasionally dealers too. I usually found them to be fairly affable characters. Sometimes they had a whiff of Swiss Toni or Boycie about them, but if you took what they said with a pinch of salt, they were fine.
My latest experience couldnt have been more different. Admittedly armed with a smaller budget than before, the dealers I contacted were uniformly rude and had a couldnt-care-less attitude.
Despite calling ahead to tell them I was coming, most cars were non-runners – either having flat batteries or no fuel. One Focus, rather comically, had no lock barrel behind the badge meaning it was impossible to open the bonnet to jump start the car.
Full service history is a must for any car I buy. And I had no idea there could be such a liberal interpretation of the term. A handful of crumpled invoices for new tyres and a couple of old MoT certificates isn't exactly comprehensive.
For the most part, the dealers I called seemed capable of only monosyllabic answers, and were generally unwilling to offer much in the way of assistance. One aggressively accused me of calling about a car he never had, only for his equally aggressive and unapologetic boss to tell me otherwise.
I didn't expect gilt-edged customer service, nor did I expect the full Basil Fawlty treatment.
In the end, I found a lovely two-owner car advertised privately by a well-to-do lady in a leafy Surrey suburb. The car was as-described, drivable and well priced. Perfect.
A couple of surveys last year suggested some 20 per cent of Brits are putting off a car purchase due to the recession. Judging by my recent experience, its not just economic woes that are barriers, but the dealers themselves.
Have you noticed a change in car dealers attitudes? Do you prefer to deal with a private seller?